Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Justas Šervenikas – pianistas, virpinatis jausmų klavišus

servenikasPernai Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje su Rolandu Kazlu koncertavęs pianistas Justas Šervenikas šiemet grįžo su kitokiu projektu – su kolega violončelininku Tom Collingwood ir soliste Eunsil Kang Šiaulių publikai pristatė programą „Simboliai ir spalvos“. Apie programos idėją, repeticijas, pianisto pašaukimą bei poilsį kalbėjomės likus kelioms minutėms iki koncerto pradžios. Po koncerto itin reiklus sau ir kitiems muzikas negailėjo pagyrų festivalio organizatoriams ir nuoširdžiai dėkojo, kad sudarė sąlygas rūpintis tik koncertu.

– Kaip gimė Šiauliams pristatytos programos idėja?

– Programa neretai gimsta iš vieno kūrinio. Taip ir šiai programai mintis kilo išgirdus kompozitoriaus Andre Previno trijų dalių ciklą, parašytą 1995 metais. Tuomet pradėjome svarstyti, kas dar turėtų skambėti koncerte, nes šios melodijos kupinos impresionistinių spalvų, džiazinių ritmų, o tai gana neparanku akademinės muzikos atlikėjams. Taip programoje atsirado Dmitrijaus Šostakovičiaus sonata. Tai vienas didžiausių ir sudėtingiausių kamerinių XX amžiaus šedevrų, kurio grojimą galima palyginti su maratono bėgimu. Sukūrę simbolių ir spalvų darną koncerte pasigedome jausmų ir romantikos, tad programą papildėme trimis fantastiškomis Roberto Šumano pjesėmis. Jei per dešimt minučių reikėtų apibūdinti romantizmą, tai greičiausiai tai padaryti pavyktų pasitelkus R. Šumano kūrybą. Jo muzika – kraštutinumų muzika. Ne paslaptis, kad jis turėjo psichikos problemų, apmaudu, kad anksti mirė, tačiau paliko nemažai kūrinių. Jo muzika nepalieka abejingų, joje gausu kontrastų, nėra monotonijos. Koncertą paįvairinome įpindami šiuolaikinės literatūros šedevrą. Solistės Eunsil Kang atliekamų dainų tekstai parašyti pagal Nobelio literatūros premijos Toni Morrison eiles. Beje, rašytoja – pirmoji juodaodė, gavusi šią premiją. Solistė atliko du romansus ir rusų kalba. Tai kūriniai, kuriuose meilės tiek, kad užtektų visam pasauliui, o ilgesio – milijonui žmonių.

– Repetavote kartu vos kelias dienas. Ar to pakanka?

– Mes neturime prabangos repetuoti savaites. Prieš susitikdami privalome būti idealiai išmokę savo partijas, todėl poros dienų tikrai visiškai užtenka puikiai surepetuoti programą. Tai mums įprastas ritmas. Kartais būna išimčių, kai koncertų repeticijoms turiu savaitę, tuomet grojimas yra fantastiškas malonumas. Vis dėlto būdamas labai užsiėmęs ir paskendęs darbuose, turėdamas vos dvi valandas pagroti, tą laiką išnaudoju maksimaliai.

– Ar atliekant tą pačią programą nejaučiate monotonijos?

– Nors programą atliekame penktą kartą, visiškai nejaučiu rutinos. Kaskart į sceną lipu kaip pirmąkart, juolab kad ir koncertuose būna visko. Būna nušvitimų, būna visiško pasimetimo. Tai nutinka labai retai, bet iš tiesų esu ir pats kartą patyręs būseną, aktorių vadinamą „baltu lapu“. Tai greičiausiai buvo tik akimirką ir žiūrovai to nė nepastebėjo, bet man pačiam atrodė, kad tai gerokai ilgesnis laiko tarpas: pakėliau akis nuo klaviatūros ir nesupratau, kur esu, kokia tai koncertų salė. Ir visiškai nesvarbu, kad žiūrovai to nepajuto, svarbu, kaip jautiesi pats.

– Panašu, kad esate labai savikritiškas. Tai jūsų pasirinktas kelias į tobulėjimą?

– Tikrai taip. Jei to nedaryčiau, mano karjera labai greitai baigtųsi. Susirgti didybės manija labai lengva, pasaulyje yra daugybė šios „ligos“ pavyzdžių, todėl man vien sėkmingai atlikti koncertą dar nieko nereiškia, kiekvienas lipimas į sceną turi būti naujas iššūkis, savo gebėjimų, vertės ir žinių įrodymas. Dažnai muzikantai išgarsėja, o vėliau tik naudojasi savo šlove, nebekreipdami dėmesio į kokybę. Man tikrai tai kol kas negresia, nesipuikuoju ir nelaikau savęs garsiu atlikėju, nors dirbu labai daug. Tiesiog per daug myliu muziką ir gerbiu kompozitorius, kad leisčiau sau groti bet kaip.

– Per koncertą į programą įpinate ir įdomių istorijų.

– Kūrinį publikai privalu pristatyti įdomiai. Štai Sergejaus Rachmaninovo romansas „Alyvos“ turi smagią sūkurimo priežastį, mat kompozitorius pirmąkart prisipažino meilėje, pabučiavo merginą, gyvendamas kitose šalyse ypač ilgėjosi alyvų. Beje, kompozitorius visiškai nenorėjo gyventi Amerikoje, jis buvo gana vakarietiškas, tad mielai būtų likęs Europoje jis ketino apsistoti Kopenhagoje. Atėjęs į Kopenhagos karališkąją akademiją jis pasisiūlė dėstytojauti kartą per savaitę derindamas su savo koncertų grafiku, tačiau rektorius jam paaiškino turįs pianino mokytoją ir svečio paslaugų atsisakė. Po to Danijos muzikinis gyvenimas taip ir „neužsikūrė“, o S. Rachmaninovas persikėlė į Niujorką (JAV) ir pastarasis tapo absoliučia muzikantų meka.(GALIMA IŠIMTI)

– Kažkada užsiminėte apie svajonę aukšto lygio klasikinės muzikos šventes perkelti į mažesnius miestus, netgi nedideles gyvenvietes. Kaip sekasi šią svajonę įgyvendinti?

– Puikiai! Šiais metais apie trisdešimt koncertų grojau mažesniuose miestuose, periferijoje. Tiesiog turėjau tam laiko ir noro. Jau planuoju panašų turą kitą sezoną. Groti filharmonijoje beprotiškai gera, bet ne mažiau miela groti Baisogalos dvare, Kelmės kultūros centre. Niekada nesu atsisakęs koncertuoti mažesniuose miesteliuose. Šiemet su keliais atlikėjais ir aktore Nijole Narmontaite nuvykau į nediduką miestelį Josvainius (Kėdainių raj.), apie kurį net nebuvau girdėjęs. Salė buvo pilna, joje – 400 žmonių, suvažiavusių iš aplinkinių kaimelių. Nuostabus jausmas. Vadinasi, žmonėms reikia. Tuomet ir honoraras tampa nebe toks svarbus.. Reikia įsisąmoninti, kad žmogus neina į koncertą ne todėl, kad nesuprastų muzikos, o todėl, kad kai jis augo, tokių koncertų nebuvo. Jis neturi įpročio, o kad jis atsirastų, reikia laiko ir galimybių.

– Įprasta manyti, kad muzika nėra itin pelninga sritis. Ar galima išgyventi tik iš pianisto duonos?

– Kai prisistatau, jog esu pianistas, dažniausiai iškart užduodamas klausimas, o iš ko gi pragyvenu. Muzika – darbas, kaip ir visi. Dar tai turėtų būti ir tavo meilė, antra žmona. Visuomet sakau, jei tu esi savo srities profesionalas, dirbi sąžiningai ir nepriekaištingai, išgyvensi bet kurioje šalyje. Vienur gal truputį kukliau, kitur prabangiau. Tiesą sakant, net nepykstu dėl nedidelių honorarų, kur kas labiau erzina ydingas visuomenės požiūris, kad muzikantas – mažai uždirbantis bėdžius nukleiptais batais, sudriskusiais džinsais ir vadinantis save bohema. Anaiptol, tai visiškas melas. Negaliu niekuo skųstis. Puikiai gyvenu, daug koncertuoju, dalyvauju galybėje projektų. Reikia įprasti, ypač jaunajai kartai – eikite ir darykite, nelaukite, kol kas nors pasiūlys, ir darykite viską labai gerai, sąžiningai ir nuoširdžiai. Tuomet greičiau ateis metas, kai ims siūlyti jums.

– Dėstote Vytauto Didžiojo universitete. Kokia naujoji muzikų karta auga?

– Auga puiki karta, manau, tikrai turėsime naujų garsių muzikų. Ši karta yra gerokai imlesnė, žingeidesnė, jai suteiktos kur kas didesnės techninės galimybės. Jaunimas moka po kelias užsienio kalbas, o tai didžiulis privalumas. Tik liūdina valstybės požiūris į dėstytoją, į pedagogą, kuris tą kartą turi auginti, parodyti tinkamą kelią. Gėda, kad dėstytojai tegauna 3 eurus už valandą, o rektoriaus alga tik šiek tiek didesnė nei minimumas. Nėra ko stebėtis, kad darbas švietimo sistemoje tampa prabanga,

– Paprastam žmogui vasara – atostogų metas, o muzikantams – darbymetis?

– Muzikantų vasara įtempta, bet darni. Birželis visuomet būna pasiruošimas liepai, tuomet – gausybė koncertų, o rugpjūtis atrodytų laisvesnis, bet nors koncertų ir nesuplanuota, bet jau rugsėjo gale vyksime į gastroles, vyksime į Italiją, Latviją, Baltarusiją, Estiją, Vokietiją, Angliją, tad tą laiką skirsime ne poilsiui, o pasiruošimui.

– Muzika – jūsų darbas, o koks ir kada būna poilsis?

– Naktis, miegas – pats geriausias poilsis. Per dvi savaites turėjau aštuonis koncertus. Jaučiu, kad reikia truputėlį pailsėti, kad susigrąžinčiau jėgas ir vėl galėčiau repetuoti, koncertuoti. Klaidinga matyti, kad muzikai keliaudami labai daug pamato. Gastrolėse nepamatome beveik nieko, išskyrus viešbučius, lėktuvus ir koncertų sales. Tai yra tik darbas, o per atostogas mėgstu keliauti ramiai žvalgydamasis, dievinu tylą, ramią žvejybą. Pasiilgstu fizinio aktyvumo, nes grodamas nuolat sėdžiu, todėl žiemą stengiuosi paslidinėti, šiltuoju sezonu – žaisti krepšinį.

– Ar tiesa, kad sirgti muzikantai neturi laiko?

– Mes – kaip ir visi žmonės. Tikrai būna, kad susergame, bet niekada nejaučiu užuojautos lipančiam į sceną sergančiam kolegai, kaip tokiais atvejais negaila ir savęs. Jei pasiryžai koncertuoti, vadinasi, gali tai padaryti kokybiškai, pakankamai pasitiki savimi. Jei negali, geriau koncertą atšauk. Žiūrovui visiškai neįdomu, kaip tu jautiesi, jis sumokėjo pinigus, todėl nusipelnė paties geriausio reginio. Anglijoje prieš koncertą susirgau vos atskridęs, nes sunkiai ištveriu drėgną klimatą. Keli litrai arbatos, vaistai, ir eini į sceną. Kitas fenomenalus dalykas – scenoje dažniausiai nejauti jokių negalavimų, nebent gelia raumenis, jei groji turėdamas temperatūros, tačiau visus kitus negalavimus užslopina organizme išsiskiriantis adrenalinas. Tu jautiesi puikiai.

Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginiai tęsis iki rugsėjo 4-osios. Koncertai vyksta trečiadienio vakarais. Programą galite pasižūrėti www.ausrosmuziejus.lt ir Chaimo Frenkelio vilos Facebook paskyroje. Artimiausias renginys – liepos 20 d. (trečiadienį) 18 val. Jūsų laukia užburianti Italijos magija koncerte „Kelias į Neapolį“.

Eva Kazlauskienė
Nuotraukos autorius – Edvardas Tamošiūnas

(Visited 29 times, 1 visits today)